Vandens ieškojimas

Šis paveikslas ne šiaip sau kokia dekoracija – jis iš karto parodo, ar žmogus turi skonį, ar tik bando apsimesti. Tėkmės, stichijų ir šviesos sluoksniai čia neatrodo „gražučiukai dėl grožio“ – jie juda, byra, kyla, reiškiasi taip, kaip pati vidinė būsena, kurią dažnas nenorėtų net pripažinti. Neutralios spalvos leidžia kūriniui sklandžiai įsilieti į skandinavišką erdvę, tačiau jis niekada netaps fono triukšmu – čia jau labiau tylus, bet atkaklus priminimas apie virsmą, nuo kurio išsisukinėti nepavyks.

Interjere paveikslas veikia kaip vizualus kvėpavimas: jis įneša ramybės, bet kartu ir verčia susiimti, atsipeikėti, nebesivelti į chaosą. Horizonto nuojauta ir judėjimo energija kuria vilties, gijimo ir atradimo įspūdį – tokį, kurio nepadarys jokie pigūs akcentai. Toks kūrinys pasirenkamas ne dėl to, kad reikia užpildyti sieną, o dėl to, kad pagaliau atėjo laikas pripažinti savo paties vidinę kelionę.