Abstraktaus meno kodai: kaip atrasti savo vidinę realybę
Kai drobė apie mane žino daugiau nei psichologas
Aš stoviu prieš tuščią drobę jau dvidešimt minučių ir jaučiuosi kaip idiotas. Ne todėl, kad nežinau, ką daryti, – o todėl, kad drobė žino. Ji žino, kad šis rytas prasidėjo nuo kavos, išlietos ant mėgstamiausio megztinio, kad vakar nesupratau, ar mane pagyręs žmogus buvo nuoširdus, ar tiesiog mandagus. Drobė žino viską. Ir dabar ji laukia, kada aš pagaliau atiduosiu jai tą chaosą, kuris verda mano galvoje lyg pienas, kurį akimirkai palikai be priežiūros.
„Paveikslas atspindi turtingą ir išskirtinį vidinį pasaulį“ – šį sakinį kasdien kartoju sau kaip mantrą, kai vėl pasijuntu apgaviku. O gal aš tikrai apgavikas? Gal mano vidinis pasaulis tėra gražiai supakuota nerimo ataka su estetišku rėmeliu? Bet tada teptukas vėl paliečia drobę ir nutinka kažkas keista – tarsi atsidarytų durelės į kambarį, kurio net nežinojau turįs.
Kodėl mano vidinis pasaulis atrodo kaip chaotiško stalčiaus versija?
Jei būtų galima atidaryti mano galvą kaip spintelę, ten rastumėte: trisdešimt nepabaigtų minčių, užmirštos dainos melodijos nuotrupą, spalvų kratinį, kuriame niekada nesutariama dėl proporcijų, ir vieną labai svarbų klausimą – kodėl žmogus, kuris man patinka, neatrašė? Šis chaosas nėra gražus. Jis neatitinka „Instagram“ estetikos. Jis tiesiog yra.
Ir štai – visa esmė. Abstraktus menas man tapo būdu paversti šį chaosą ne tik priimtinu, bet ir… gražiu? Ne, palaukite. Ne gražiu. Tikru. Nes grožis – tai socialinė konstrukcija, kurią išmokome iš žurnalų ir romantinių komedijų, o tikrumas – tai kai teptuko judesys išduoda, kad šiąnakt vėl nemiegojai, nes galvojai, ar tavo menas apskritai kam nors rūpi.
Kai nutapiau savo pirmąjį tikrai abstraktų paveikslą (ne tą, kurį bandžiau pritempti prie „suprantamumo“, o tą, kuris išsprūdo iš instinkto), pamačiau kažką keista. Tai buvo ne šiaip dėmės ant drobės. Tai buvo visos tos emocijos mene, kurių negalėjau įvardyti vakarienės metu, kai mama klausė, kaip sekasi. Tai buvo atsakymas į klausimą, kurio niekada neužduodi garsiai: „Kas aš esu, kai niekas nemato?“
Teptukas – tarsi terapeutas, kuris nekalba, bet vis tiek girdi
Kartais man atrodo, kad teptukas turi savo nuomonę. Planavau tapyti švelnų perėjimą iš mėlynos į žalią – kaip ramų vakarą prie ežero. Bet teptukas nusprendžia kitaip. Jis pasičiumpa geltoną, įsiveržia į mėlyną kaip per anksti atėjęs svečias ir staiga viskas virsta ne ramybe, o klausimu. Ir aš nesipriešinu. Išmokau, kad teptukas dažnai žino geriau. Jis neturi logikos ar plano. Bet jis turi instinktą.
Kodėl abstraktumas yra nuoširdžiausias melas, kokį esu pasakęs
Skamba paradoksaliai? Puiku. Nes abstraktus menas – tai paradoksų kalba. Jis meluoja apie formas, bet sako tiesą apie jausmus. Jis nenurodo, ką matyti, bet priverčia pajusti. Kai kas nors manęs paklausia: „Ką tai reiškia?“, aš visuomet atsakau: „O ką pamatei tu?“ Ne todėl, kad noriu būti mistiškas, o todėl, kad kiekvienas žiūrovas atsineša savo vidinį pasaulį. Jūs matote ne mano chaosą – jūs matote savąjį, atsispindintį mano spalvose.
Kaip paversti savo vidinę katastrofą menu, o ne terapijos sąskaita
Terapija yra gerai. Bet kartais reikia ne analizės – reikia išsilieti. O paveikslai ant drobės yra tas indas, į kurį gali supilti viską be cenzūros. Nesuskaityčiau, kiek kartų pradėjau tapyti paveikslą su ketinimu „sukurti kažką gražaus“, o baigiau emociniu sprogimu, kuris atrodė kaip spalvotas riksmas. Bet žinote ką? Tai – savotiška spalvų terapija. Pigesnė nei psichologo, ir po jos lieka fizinis pėdsakas – paveikslas, primenantis, kad išgyvenai.
Spontaniškumas kaip metodas: kodėl planavimas mene yra pervertintas
Bandžiau planuoti. Tikrai. Dariau eskizus, rinkau spalvų paletę. Bet kiekvieną kartą, kai sėsdavau prie drobės su planu, nutikdavo tas pats – spontaniški sprendimai, netikėtos spalvos, judesiai, kurių nebuvo „plane“. Ir žinote ką? Tai buvo geriausi momentai. Nes spontaniškumas – ne chaosas. Tai intuicija, kuri prabyla greičiau už protą. Tai ta vieta, kur gyvena tikrasis vidinis pasaulis – ne tas, kurį nori parodyti, o tas, kuris tiesiog yra. Visas abstraktaus ekspresionizmo judėjimas pastatytas ant šios idėjos.
Pabaigai: ką daryti, jei tavo vidinis pasaulis prašosi drobės?
Jei skaitote šį tekstą ir galvojate: „Gal ir aš turėčiau pabandyti?“, tai puiki mintis. Tai neprivalo būti „menas“. Neprivalo būti „gerai“. Tiesiog pasiimkite dažų, popieriaus, bet kokį paviršių ir išliekite viską lauk. Jūsų kūrybinis procesas yra unikalus ir priklauso tik jums.
Jūsų vidinis pasaulis nėra muziejus, kurį reikia prižiūrėti. Jis gyvas, chaotiškas, kupinas spalvų, kurios nuolat ginčijasi. O abstraktus menas – tai būdas leisti jam kvėpuoti. O jei nesiseka? Jei atrodo bjauriai? Puiku. Tai irgi proceso dalis. Bjaurus paveikslas vis tiek geresnis nei nenutapytas.
Taigi – pirmyn. Teptukas laukia. Drobė laukia. O jūsų vidinis pasaulis? Jis jau seniai laukia, kad pagaliau leistumėte jam būti matomam.
